Pasaulinėje pramonės grandinėje iš pažiūros nepastebimas trąšų maišas iš tikrųjų slepia sudėtingą gamybos sistemą, kuri labai priklauso nuo industrializacijos lygio. Tiesa, daugiau nei 90% pasaulio šalių šiuo metu neturi galimybės savarankiškai gaminti trąšų maišelių, o tai atspindi pramoninio pagrindo svarbą ir pramonės grandinės vientisumą.
Norint pasiekti nepriklausomą trąšų maišelių gamybą, pirmoji sąlyga yra brandžios naftos perdirbimo galimybės. Tai reiškia, kad šalis turi turėti galimybę iš žalios naftos išgauti įvairias pagrindines chemines žaliavas, tarp jų ir etileną. Šiam procesui pirmiausia reikalingas tikslus ir sudėtingas naftos krekingo procesas, kad žalia nafta paverčiama lengvais naftos chemijos produktais, tokiais kaip etilenas. Vėliau šie etilenai polimerizacijos reakcijų būdu paverčiami įvairiomis plastiko dalelėmis, kurios yra trąšų maišeliams reikalingų cheminių pluoštų medžiagų pagrindas.
Tada šias cheminio pluošto žaliavas reikia toliau apdoroti, o po kelių etapų, tokių kaip lydymas, ekstruzija ir tempimas, iš jų galima pagaminti pluoštus. Galiausiai pluoštai įaudžiami į audinį ir apdorojami į tvirtus ir patvarius trąšų maišelius. Be didelio masto ir technologiškai pažangios cheminio pluošto pramonės paramos, net gaminant tokį paprastą pakavimo maišelį gali tekti pasikliauti importuotomis žaliavomis.
Kaip šiuolaikinės pramonės kraujas, žalios naftos vertė slypi ne tik kuro tiekime, bet ir nuodugniai plėtojant bei panaudojant naftos chemijos pramonės grandinę. Ši pramonės grandinė apima visą procesą nuo pirminio perdirbimo iki smulkių cheminių produktų, o jos tikslas – maksimaliai padidinti žalios naftos pridėtinę vertę. Kinija yra viena iš nedaugelio pramonės galių, sėkmingai sukūrusių visą naftos chemijos pramonės grandinę, kuri neabejotinai atspindi jos stiprią visapusišką nacionalinę galią ir mokslinę bei technologinę galią.
Nors paprastas rafinavimo procesas iš esmės nėra pažangiausia technologija, jo didinimas ir didžiausios naudos siekimas yra visapusiškas iššūkis, apimantis daugelį sričių, tokių kaip technologijų integravimas, efektyvus veikimas, energijos taupymas ir aplinkos apsauga. Tik didžiosios šalys ar išsivysčiusios šalys, turinčios stiprią mokslinių tyrimų jėgą ir pramoninį pagrindą, gali ramiai susidoroti su šiuo iššūkiu ir iš tikrųjų įvaldyti viso proceso techninius patentus ir standartus nuo projektavimo, tyrimų ir plėtros, statybos iki eksploatavimo.
Pasaulyje yra tik keletas šalių, kurios gali savarankiškai sukurti visą naftos perdirbimo technologijų rinkinį ir turėti visiškai nepriklausomas intelektinės nuosavybės teises, o tada sukurti ir eksploatuoti naftos chemijos sistemą, kuri pasiekia tarptautinį pažangų lygį ir turi tiek masto, tiek ekonominės naudos. Kinija yra viena iš jų. Tokie pasiekimai yra ne tik šalies industrializacijos lygio patvirtinimas, bet ir stiprus darnaus vystymosi pajėgumų bei tarptautinio konkurencingumo įrodymas.
